Nežinau, kaip tau, bet man šie prezidento rinkimai buvo kaip niekad pilki ir nykūs… Tad, idėja fix, kaip išeiti iš šios stagnacijos. Mano pasiūlymas – į prezidentinių kandidatų gretas įtraukti poetą. Arba kitą kokį menininką – muzikantą, aktorių, dainininką ar dailininką…
Pirmiausiai, „LinkedIn“ surengiau apklausą. Visuomenės pulsui patikrinti. Rezultatai nenustebino – dauguma (57 proc. iš beveik šimto apklaustųjų) idėjos nesuprato ir atsakė, kad už poetą nelabai balsuotų. Kiti buvo nuosaikesni – 36 proc. balsuotų, jei patiktų politinė programa.
Todėl, here me out, apie kokią politinę viziją galvoju. Vienas iš kultūros komentatorių, kuriuos dažnai skaitau, the Honest Broker, pranašauja, kad netrukus mūsų laukia rimtas kultūrinis posūkis – romantizmo grįžimas arba naujasis romantizmas (https://www.honest-broker.com/p/notes-toward-a-new-romanticism). Anot Honest Broker, panašiai kaip XIX a. pradžioje, dabar visuomenėje dominuoja racionalizmas ir algoritminiai modeliai, didžiųjų tarptautinių korporacijų įtaka didžiulė, bet kartu kyla daug klausimų, kokią kainą už tai turim susimokėti mes, kaip visuomenė. Kalbama, kad technologijos ir dirbtinis intelektas išgelbės pasaulį, o kartu, kaip niekada daug sąmokslo teorijų ir distopinių visuomenės vizijų. Tokiomis aplinkybėmis, kaip niekada daug galimybių atsiveria kūrybos laiko žmonėms, kuri pakeitė visuomenės veidą ir prieš porą šimtų metų, romantizmo epochoje. Būtent menininkai, ypač poetai ir muzikantai, šaltam ir pelnu paremtam santykiui su tikrove gali priešpastatyti dėmesį žmogui, mūsų emociniam ir jausminiam santykiui su tikrove.
Kaip tai atrodytų šiandienos Lietuvos kontekste? Kur taip dažnai kalbama, kad tik verslas arba technologijos mus išgelbės, kur tiek valdančiųjų politinės puikybės, opozicijos populizmo, o bendrai – socialinio nejautrumo ir neteisingumo… Daugumą atsakymų į šiuos klausimus dar reikėtų atrasti ir viskas priklausytų nuo konkretaus kandidato. Vis dėlto, dėmesio centre turėtų atsidurti įvairiausių formų investicijos į žmones, švietimą ir Lietuvos kultūrą apskritai, pvz., teikiant Seimui įstatymų projektus, kuriais didinamas kultūros įstaigų finansavimas, skatinama privataus sektoriaus mecenatystė, užtikrinamos bazinės menininkų pajamos; parenkant kultūrai dėmesingą Ministrą Pirmininką ir autoritetingą Kultūros ministrą.
Kaip ten bebūtų, išsirinkdami poetą prezidentu mes ne tik investuotume į kultūros suklestėjimą, dėmesį žmogui ir žmogiškumui, bet ir parodytume pavyzdį pasauliui. Pasauliui, kuris potencialiai stovi ant naujojo romantizmo slenksčio.
Klausimas tik vienas, koks Lietuvos poetas (ar kitas menininkas) labiausiai tiktų į prezidentus?
P.S. Šiuo tekstu pradedu kassavaitinių tekstų seriją AK („Antrasis kvėpavimas“), kuris ilgainiui galbūt taps tinklalaide. Arba netaps, priklausys nuo jūsų – ar skaitysit, ar komentuosit, kokiu dalinsitės grįžtamuoju ryšiu. Važiuojam 🙂