Maironis – neišvengiamas kaip „Juoda orchidėja“ ir „Margarita“ per lietuviškas vestuves. Kaip smėlis batuose aplankius pajūrį. Kaip abėcėlė mokantis kalbos. Ironiška, bet nepaisant viso garsumo, Maironį skaityti, suartėti su jo eilėmis nėra lengva. Net priešingai.
Kaip ir visi jūs, mokykloje mokiausi ir drebėdamas prieš klasę deklamavau „Trakų pilį“ (kas pamena, kurioje klasėje tai buvo?). Patį eilėraštį pamėgau daug vėliau ir daugiausiai dėl to, kad „Keistuolių teatras“ sugebėjo rasti tinkamą melodiją – tai buvo viena pirmųjų dainų, kurias išmokau dainuoti brazdindamas savo gitarą. Dar ir dabar kartais suskamba mintyse užkimęs balsas, tariantis žodžius: Pelėsiais ir kerpėm…
Pats, savo noru, rimtai apgalvojęs ir niekieno neverčiamas „Pavasario balsus“ perskaičiau jau universitete, studijuodamas istoriją. Pamenu, užstrigo paskutinis Maironio eilėraštis – „Vakaro mintys“, stebinantis netikėtu nuostabos ir priekaištų Kūrėjui mišiniu. Ironiška, kai žinai, jog šios eilutės kunigo rašytos.
Vienintelis Maironio eilėraštis, kurį išmokau atmintinai, yra „Viltis“. Čia savo vaidmenį vėl suvaidino muzika, šįsyk Sauliaus Mykolaičio daina „Sunku“, kuri paskatino susirasti žodžius ir sužinoti, kad pastarųjų autorius yra mūsų garbusis klasikas. Šitas eilėraštis neapleidžia iki šiol. Kaip yra minėjęs ne vienas filosofas, mūsų karta yra pirmoji, kuri atėjo į pasaulį suvokdama, kad žmonija nėra amžina, kad galime išnykti. Šioje pesimizmu persmelktoje aplinkoje ir kultūroje gera karts nuo karto įkvėpti tyro vilties oro.
Ką prisimindamas šias patirtis noriu pasakyti? Jei atrasi bent vieną kitą klasiko eilėraštį, su kuriuo rezonuoji, kuris sukelia minčių ir emocijų, išmoksi rezonuoti ir su visa poeto kūryba. Tai aido logika – kaip šauksi, taip atsilieps. Nors šiuo atveju labiau tiktų sakyti kitaip – jei šauksi, tai ir atsilieps. Ši taisyklė galioja ir Maironiui, kurio eilės, anot A. Nykos-Niliūno, šaukte šaukiasi gyvo ir iš anksto neapspręsto kontakto. Net jei tai ir reiškia, kad reikės pasiieškoti eilėraščio ne iš mokyklinio kurso arba pradėti skaityti „Pavasario balsus“ nuo pabaigos.
P.S. Biografinių įdomybių paieška yra alternatyvus būdas atnaujinti santykį su šiuo žinomu, bet menkai pažįstamu klasiku. Jau studijuodamas filologiją, pamenu, sudėliojau į vieną vietą Jono Mačiulio biografijos įdomiausius kuriozus, keldamas klausimą, kur dingo Maironio barzda, kurią šis nešiojo studijų metais.
Ir paskutinė kurioziška šios dėlionės detalė – nors mokykloje Maironio nemėgau, bet studijuodamas labai gerai įsiminiau faktą apie „Pavasario balsų“ leidimą, kuris buvo papuoštas moterų portretais ir dėl drąsaus pasirinkimo sukėlė audrų to meto visuomenėje. Maironio kūrybinė drąsa yra viena iš priežasčių, kodėl antrąjį savo eilių rinkinį, „Ilgesio tomografija“, irgi norėjau iliustruoti moterų atvaizdais.