Indrė Vakarė: gal gąsdindavo didesnių kūrinių apimtis

Meilės romanų autorė Indrė Vakarė dalinasi mintimis apie literatūrą mokykloje. Kiti ciklo pokalbiai.

Kokioje mokykloje mokeisi?

Mokiausi Šilutės pirmojoje gimnazijoje.

Už ką norėtum padėkoti savo lietuvių kalbos mokytojai?

Be abejo, už meilę knygoms. Ji padėjo atrasti daug nuostabių autorių, daug kalbėdavo apie knygas, pasakodavo savo įspūdžius. Jos dėka perskaičiau visas E. M. Remarko, E. Hemingvėjaus knygas, atradau R. Oldingtoną, F. Dostojevskį, L. Tolstojų. Iš lietuvių autorių labiausiai įsiminė V. Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, perskaičiau per savaitgalį, nors knygos apimtis buvo nemaža. Tiesiog negalėjau atsitraukti. Taip pat mėgau A. Baltakio eilėraščius, A. Mickevičiaus balades, V. Šekspyro sonetus. Patiko F. Kafkos „Procesas“ – nuotaika slegianti, bet ir atsitraukti negali.

Įsimintiniausi kūriniai

Kokius kūrinius mokykloje skaityti buvo didžiausia kančia?

Na, tokių, kurių skaitymą pavadinčiau didžiausia kančia, tai nežinau, ar buvo. Gal gąsdindavo didesnių kūrinių apimtis.

Ar buvo literatūros, autorių, kuriuos skaityti buvo tiesiog palaima?

Tikrai smarkiai buvau susižavėjusi E. M. Remarku. Turėjau tokią užrašų knygutę, į kurią rašydavausi patikusias citatas, tai šio autoriaus jų tikrai buvo daug. Dar labai daug buvo iš F. Dostojevskio „Brolių Karamazovų“. Turbūt kiekviename šios knygos puslapyje galėdavai rasti bent vieną taiklų sakinį, kurio nesinorėdavo pamiršti.

Ar yra koks nors posakis ar rašytojo mintis, kurią iki šiol prisimeni ir pasakytum net pažadinta vidury nakties?

Gal pasakyčiau žymųjį sakinį, kuriuo prasideda L. Tolstojaus romanas „Ana Karenina“. Jį visi žino, nieko originalaus. Iš mokyklos laikais skaitytų knygų ne kažin ką galėčiau atmintinai pacituoti.

Apie ką rašei, jei rašei, samprotavimą/interpretaciją lietuvių kalbos egzamine?

Rašiau R. Granausko „Gyvenimas po klevu“ ištraukos interpretaciją. Prisimenu, labai apsidžiaugiau, kad turėsiu rašyti interpretaciją apie būtent šį kūrinį, nes buvau skaičiusi ir man jis patiko. Rašyti sekėsi gerai, bet įvyko šioks toks kuriozas… Pagrindinės herojės pavardę kažkodėl sumaišiau ir vietoj Kairienės pavadinau ją Rimkiene. Paaiškėjo tik pokalbio su draugėmis metu, kai jau buvau atidavusi darbą.

Palinkėjimai mokyklai, sau, mokytojams

Jei gautum supergalią pakeisti tai, kaip mokykloje mokoma lietuvių kalbos ir literatūros, ką pakeistum pirmiausiai?

Nežinau. Kadangi turėjau išties puikią mokytoją ir ji tikrai, manau, padarė viską, kas įmanoma, kad sudomintų mokinius literatūra ir padėtų tapti raštingais žmonėmis, tai, iš tikrųjų, visiems tegalėčiau palinkėti turėti tokią gerą mokytoją, kokią turėjau aš.

Ką norėtum pasakyti sau, jei sutiktum save praeityje, kai dar buvai moksleivė?

Norėčiau pasakyti sau, kad viskas bus gerai. Nes nerimas dėl pasirinkimų teisingumo ir ateities mane kamavo visada ir tai tebuvo niekam nereikalingas savęs kankinimas. Kita vertus, kai buvau moksleivė, gyvenau kur kas ramiau, mėgavausi lėtu laiku, daug piešdavau, dažniau rašydavau dienoraščius ir galėdavau netrukdoma ilgai skaityti. Tad kiekvienas laikas yra savaip geras, savaip sunkus.

Ko palinkėtum visiems lietuvių kalbos mokytojams?

Visiems mokytojams, ir ne tik lietuvių kalbos, palinkėčiau kantrybės. Nes mokytojo darbas yra be galo sunkus ir ypač svarbus. O išskirtinai lietuvių kalbos mokytojams – kad nepristigtų polėkio ir noro skiepyti jauniems žmonėms meilę literatūrai ir savo gimtajai kalbai.

Ką dabar skaitai ar planuoji skaityti?

Dabar skaitau Kitų knygų išleistą Lucios Berlin „Namų tvarkytojos vadovas“. Knygą nusipirko vyras, o aš paėmiau tik pradžią paskaityti, bet paskaičiau ir… užsikabinau. Paskui planuoju perskaityti „Nežudyk strazdo giesmininko“ – kažkada seniai skaičiau, bet beveik nieko neprisimenu. Nupirkau dukrai, tai abi imsime ir perskaitysime viena po kitos.

Indrės Vakarės kūrybą rasite knygos.lt.