Arba, trumpa istorija, kaip rašytojo Antano Škėmos nuotrauka tapo memu „Ar ne ironiška, kad…“. Kadangi Paul de Miko žadėjo vaizdo įrašą apie dabar net ir grafičiu tapusio Škėmos memo kilmę ir reikšmę, nusprendžiau papasakoti trumpą memo istoriją iš savo perspektyvos.
Škėmos memo ištakos
Vieno bičiulio painfluencintas, prieš keletą metų buvau gana rimtai susidomėjęs memų kultūra ir netgi galvojau, kad reiktų kurti memų žurnalą, kuris iš lietuviško turinio gamintų trumpus, pagaulius vaizdo ir teksto junginius, turinčius potencialo paplisti internete, veikti mūsų vaizduotę, įkvėpti kūrimo ir perkūrimo procesą, kuriuo gyvas visas memų pasaulis. Deja, jokio žurnalo nesukūriau, užtat skyriau šiek tiek laiko paieškoti lietuviško turinio, kuris būtų meamable – tinkamas memams. Man, kaip rašytojui, ypač užstrigo kai kurios rašytojų nuotraukos. Škėma buvo vienas iš jų.
Prieš apytiksliai tris metus, kai Covid karantino laikais Paul de Miko savo STT paskelbė naują rubriką, memų apžvalgas, o memams atrinkti pasitelkė savo reddit kanalą, supratau, kad pagaliau atsirado kažkas, kas įgyvendina memų žurnalo idėją internetui tinkamiausiu formatu (pirma, už memus balsuojama forume; tada jie rodomi youtube; kurti gali bet kas). Mano susidomėjimas memais grįžo ir nusprendžiau pabandyti teoriją praktikoje. Gal kiek juokinga, bet man kaip poetui, labiausiai nesisekė rimuotų antraščių formatas. Užtat pažaidžiau su Salomėjos Nėries nuotrauka, kuri labai primena Hide the Pain Harold lietuvišką versiją, Maironis tapo Maironmenu, pridėjau ir frazę „Ar ne ironiška, kad…“ prie rūkančio Škėmos fotkės.
Škėmos memo autorystė
Memų formato eksperimentų buvo daug, bet nė vienas iš jų neiššovė taip, kaip Škėma. Gal todėl, kad esu kaip Jessica, truputį shy, kuo toliau galvoju apie visą Škėmos memo istoriją, tuo menkiau norisi vadintis Škėmos memo autoriumi. Internetas neveikia asmeninės autorystės pagrindu. Tai veikiau grupinis kūrimo ir perkūrimo procesas. Škėmos formato išpopuliarėjimas tą puikiai iliustruoja – vienoje STT apžvalgų Paul de Miko pasijuokė, kas čia išvis per memas. Ir taip išjudino savo subreddit bendruomenę sukurti visą bangą įvairiausių Škėmos interpretacijų, įskaitant ir vaizdo įrašus, ir visokius Škėmiko. Nors tomis dienomis girtas prie vairo pagautas humoristas Mantas Stonkus, ši aktualija liko antram plane ir nublanko prieš Škėmą.
Taigi, jei autorystę būtų galima padalinti procentais, sakyčiau, kad 50 proc. memo autorystės priklauso de Miko subreddito bendruomenei, 45 proc. pačiam de Miko. O mano kuklus 5 proc. indėlis buvo uždėti frazę „Ar ne ironiška, kad…“ ant fotkės. Galiausiai, pripažinkim, kad pati Škėmos fotkė yra tiesiog ikoniška, lengvai įsimenama, paveiki, kelianti emocijas… Taigi, puikiai tinka internetiniam kūrimo ir perkūrimo procesui.
Škėmos memo potencialas
Covid ir karantinas baigėsi (tikėkimės, ir nepasikartos), o Škėmos memas vis dar gyvas. Ir ne tik kaip memas – visai neseniai, prieš porą savaičių teko Vilniuje, berods, po Geležinio Vilko tiltu pamatyti Škėmos grafitį su fraze „Ar ne ironiška, kad…“ Ką rodo ši istorija? Kad kultūros procesas yra ne vien sinchroninis, bet ir diachroninis. Išvertus į žmonių kalbą, tai reiškia, kad mus veikia ne tik tai, kas dabar vyksta, kas dabar yra ant bangos, šiandienos aktualijos ir tendencijos. Mūsų praeitis, ypač tam tikros jos dalys, vis dar žiauriai gyvybinga, vis dar mums labai artima. Lietuviška kultūra kupina memų potencialo. Jei kada grįžčiau prie memų, žaisčiau su patarlėm ir priežodžiais, bandyčiau sumeminti kunigaikščius ir kitus istorijos vadovėlių veidus, paieškočiau fotkių iš „Fojė“ arba kitų 90-ųjų ir 2000-ųjų muzikos žvaigždžių ir žvaigždučių istorijos. Nes man lietuviška kultūra arčiau kūno. Be to, kaip skelbia vienas iš sėkmingų de Miko reddito įrašų – memų repostinimas išvertus iš anglų kalbos, nėra turinio kūrimas.
O kokie lietuviški dalykai, reiškiniai, nuotraukos, žmonės, įžymybės (ypač, iš praeities), jūsų galva yra žiauriai tinkami memams?
P.S. Mano susidomėjimas memų kūrimu išblėso, bet tikriausiai prisidėjo prie to, kad 2021 m. parašiau kalambūrų rinkinį „graffitti“, kur sudėta daugiau nei 400 vieneilių. Tai žaismingi kalambūrai ir žaidimai žodžiais, atskleidžiantys iki šiol negirdėtas ir nečiupinėtas lietuvių kalbos, žargono, rimtosios ir pop kultūros jungtis. Kviečiu užmesti akį: https://www.taskauskas.lt/knygos/graffitti/
P.S. 2. Ir pabaigai po pabaigos, memo vertas klausimas: ar ne ironiška, kad Škėmos memą sukūrė menininkas, o ne memininkas?