Proginė kalba, pasakyta 2020 m. birželio 20 d. Biržų rajone, Gataučių kaime vykusioje dainų ir poezijos šventėje, skirtoje broliams Indriliūnams – rašytojui, partizanui Mamertui ir partizanui Jonui – atminti. Minėjimą organizavo Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešoji biblioteka.
Prisipažinsiu, drovėjausi vėl skaityti savo laišką Mamertui, kurį prieš penkerius metus parašiau. Drovėjausi, nes kiek įžūlu kalbėti apie tokius šventus dalykus. Juk Mamertas Indriliūnas ir kiti partizanai ant mūsų laisvės pasirašė krauju, savo brangiausiu krauju… O ko vertas žodis kraujo akivaizdoje? Ir vis dėlto, ačiū už dar vieną progą prisiminti Mamertą ir apmąstyti, kuo jis aktualus šiandien.
Pirmoji mintis, kuria norėjau pasidalinti: kai kalbame apie partizanus, mes turime išmokti galvoti ne apie praeitį, o apie dabartį ir apie ateitį. Apie dabartį, nes jų kraujas yra mūsų laisvės sėkla. Abejoju, ar galėtume mėgautis tokia laisve, jei ne jų, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, beprasmė auka. Bet vien dabarties neužtenka, mums reikia dar platesnės – ateities – perspektyvos. Su panašiu paskatinimu į lietuvius kreipėsi prieš dvejus metus mus aplankęs popiežius Pranciškus, cituoju: „[…] jei norite, kad jūsų tauta būtų didi ir laisva, prisiminkite savo šaknis ir veskite tautą pirmyn.“
Prisiminti kančią tam, kad siektume didesnių dalykų. Tai be galo jaudinanti visų partizanų aukos žinia – ši laisvės auka kreipia mus į ateitį, nes nutrauktas Mamerto (ir kitų) gyvenimas, jų neįgyvendintas potencialas yra gyvas paskatinimas mums, energijos užtaisas siekti daugiau savo gyvenime. Su didesniu atsidavimu gyventi, tarnauti kitiems, kurti Lietuvą. Nesvarbu, kas mes esame, bibliotekos darbuotojai, kunigai, klientų aptarnavimo specialistai, valytojos, merai ar poetai. Kaip vienas šventasis palinkėjo, kurkime iš savo kasdienybės prozos herojines eiles!
Vis dėlto tai, ką iki šiol pasakiau, galioja visų partizanų aukai. O kokiu specifiniu šios žinios aspektu dalinasi Mamertas? Dažnai į Mamerto ir jo bičiulio Broniaus Krivicko palikimą žiūrima literatūros ir literatūrologijos kontekste. Tai teisėta, pagrįsta, nes jiedu rinkosi šitą kelią – kurti ir kalbėti apie kūrybą. Tačiau aš noriu pridėti – toks žvilgsnis nėra pakankamas. Ką turiu mintyje? Jeigu literatūra (ar literatūrologija) yra svarbi, jei ji išties yra verta nors lašo mūsų dėmesio, tai todėl, kad mums visiems pasako kažką apie mūsų žmogišką tikrovę. Apie tai, ką iš tiesų reiškia būti žmonėmis. Žmonėmis, vertais žmogaus vardo. Perskaitęs Mamerto raštus tikriausiai pateikčiau tokį paskatinimą, kurį autorius kiekvienam iš mūsų adresuoja šiandien: gilinkime, intensyvinkime savo vidinį gyvenimą (per skaitymą).
Šiandien gyvename skaitmeniniame amžiuje, veiklos ir triukšmo amžiuje, kuris skatina lėkti galvas pametus per savo gyvenimus, paviršutiniškai gyventi. Tiek daug veikiame, tiek darome paviršutiniškų darbų, spaudome mygtukus, gaudome ir vartojame informaciją kaip žmogiškieji maršrutizatoriai… Kaip pabėgti nuo šio bėgimo arba nuo vartotojiško santykio su tikrove, kurio palytėti esame visi?
Anot Mamerto, galią išlaisvinti žmogų turi menas: sekdami teatro spektaklį, klausydamiesi muzikos, stebėdami tapybos kūrinius, skaitydami poeziją, mes atitrūkstame nuo tikrovės, ir patiriame tyrą estetinį džiaugsmą, kuris atveria mus bendrystei. Iš tiesų, labai paprasta ir labai gili mintis: jei skiriame laiko grožiui, išsilaisviname iš egoizmo, nuolatinio naudos vaikymosi, pabundame gilesniam žmogiškumui, naujam santykiui su tikrove, su savimi.
Todėl ačiū, Mamertai, kad net ir negalėdamas būti su mumis, aplankai mus savo išmintimi, kuri ir šiandien mus skatina atsinaujinti, pradedant nuo savo vidaus.
Post scriptum: Kai pirmą kartą skaičiau Mamerto straipsnius, man ypač įstrigo, kaip dažnai jis mini ilgesį. Laimingas atsitiktinumas – antroji mano eilėraščių knyga vadinasi „Ilgesio tomografija“, norėčiau pora eilėraščių iš jos pasidalinti su jumis.
Plačiau apie minėjimą, kuriam buvo parengta ši proginė kalba: biržietis.lt straipsnis.
Šaunuolis esi!