Serbentė, „Leliumai lietuviai“, poezija, „Ridsales“, 2024
Pradėsiu nuo prisiminimo – būdamas vaikas labai mėgau manų košę (tikriausiai tam įtakos turėjo ir dangiškos manos ilgesys). Tai buvo vienas iš pirmųjų patiekalų, kuriuos išmokau gaminti pats. Manų košė būdavo skaniausia su savame sode rinktomis uogomis, ypač, avietėmis. Kai norėdavosi įvairesnio skonio, košę pagardindavau raudonaisiais arba juodaisiais serbentais. Šis prisiminimas aplankė atsivertus kompaktišką pirmąją Serbentės knygelę „Leliumai lietuviai“.
Serbentai man patiko, nors ir buvo rūgštūs. Vaikystėje dar nežinojau, kad serbentų uogos didina organizmo atsparumą infekcijoms, gerina apetitą, teigiamai veikia skrandžio ir žarnyno veiklą, stiprina kraujagyslių sieneles, ir turi visokių kitokių gerų savybių, dėl kurių juos pamėgo liaudies medicina. Serbentės 84 puslapiai poezijos man irgi patiko, o šis atsiliepimas yra bandymas sudėti į žodžius, kodėl (ir kodėl autorės eilės irgi turi gydomojo poveikio).
Kaip ir serbentų krūmai, apkibę daugybe kekių, kurių uogos gauna skirtingai saulės šviesos ir noksta skirtingai, taip ir knygos „Leliumai lietuviai“ eilėraščiai yra skirtingų skonių ir spalvų – vieni rūgštūs ironija („Mamasana“, p. 46), kiti saldūs nostalgija („Žaliam vaikystės miškui“, p. 5), vieni rausvai jausmingi („Pavasari, ateik“ p. 37), kiti juodai (savi)kritiški („kas dabar graužia / it kinivarpa lentą…“, p. 21). Knygoje susipina ir skirtingos laiko (praeities, dabarties), patirties (buvimas lietuve, dukra, mama, darbuotoja, buvimas ir nebuvimas savimi) perspektyvos, skirtingi kalbėjimo stiliai (rimuoti eilėraščiai, (liaudies) dainų perdirbiniai, laisvosios eilės).
Čia tikriausiai visai tiktų lašelis kritikos, būtent, pastebėjimas, kad autorės pirmajai knygai pritrūko turinio redaktoriaus rankos – nėra turinio (eilėraščių rodyklės); kai kurios eilutės arba išraiškos formos galėjo būti stipriau paaštrintos; skaitymą palengvintų įvadinis ar palydintis žodis; eilėraščiai galėjo būti suskirstyti į poskyrius pagal temas arba išraiškos niuansus. Kita vertus, dabartinė knygos versija irgi pakankamai draugiška skaitytojui, todėl ši kritika yra veikiau pasiūlymas kaip patobulinti ateities knygas.
Iš šio gyvo temų ir būsenų margumyno man asmeniškai įdomiausia, kaip Serbentė savo eilėse kalba apie darbą. Darbą, kuris ne sužmogina, o nužmogina. Aplink darbą sukasi nemažos rinkinio eilėraščių dalies įtampos („ant nelabai svarbių darbų / ir laikosi šis paprastas / ir nelabai svarbus gyvenimas“, p. 73 – kokia yra darbo prasmė, jei jos nematai ir nejauti?). Darbo patirtys tampa metaforomis. Ryškiausias to žybsnis yra eilėraštis „Ofiso sukulentai“ (p. 82), kurį sau leisiu pacituoti visą (nes vien jo perskaitymas veikia terapiškai):
Dirbam sunkiai, pensijos laukiam
sveikata nebloga, ačiū, dėkui, kad klausiat
bėga metai darbe, viskas taip nusibodo
dar prieš trisdešimt metų gerų
buvo noras keliaut į Laosą
ar netgi Kambodžą
džiaugtis saule ir pagyventi
verčiau ten, nei tūpti į cechą, į ekselio lentą
formeles lieti, klavišais kalenti
metai prabėga
atmintis silpsta, vaizdai susilieja
sukulentai medėja
reik dirbti, uždirbti
vaikus maitinti
kažkaip užauginti
kančią patirti –
klinikinę
sukulento
mirtį.
Pradėkime nuo konteksto, visuomenėje, kur dėl technologinės pažangos turėtume dirbti daugiausiai 15-20 valandų per savaitę, vis dar esame užimti po 40 valandų ir daugiau. Tikriausiai iš to ir tas rūgštumas… Arba iš to, kad darbas užima centrinę vietą gyvenime. Poetė šiai patirčiai suteikia konkrečią formą – transformuodama liaudies dainoms būdingą paralelizmą tarp žmogaus ir gamtos gyvenimo, ofiso darbuotojus pavadina „medėjančiais sukulentais“. Šis įvaizdis atnaujina gerai žinomą pasakymą „ofiso/biuro planktonas“, kuriuo save ironiškai apibūdina smulkūs biuro tarnautojai, atliekantys įprastas smulkias užduotis ir nesitikintys iš savo gyvenimo nieko daugiau. Ši naujoji virtuali baudžiava ne ką lengvesnė už klasikinę valstiečių baudžiavą. Tik užuot dirbus laukuose, tenka lenkti nugarą prie ekselio, klavišais kalenti… Kaina, kuria mokame už tariamą finansinį saugumą – sielos, vidinio gyvenimo nuolatinis me(r)dėjimas, palaipsnė svajonių ir lūkesčių žūtis, nuobodis ir galiausiai – klinikinė mirtis. Fiziškai, žmogus tarytum vis dar yra, bet svarbiausia jo dalis (tai, kas nematoma, vidinė gyvybė) apmiršta.
Mirus ateina laikas prisikelti. Kai netinkamai prižiūrimi sukulentai ima merdėti, galima imtis įvairiausių gelbėjimo strategijų – pakeisti laistymo dažnį, padidinti/sumažinti gaunamos šviesos kiekį, persodinti augalą į kitą substratą, komponuoti su kitais augalais… O ką daryti, kai ima merdėti žmogus, jo vidinis gyvenimas? Panašios strategijos turėtų veikti – laistyti savo svajones, ieškoti šviesos ir aplinkos, kuri padėtų atrasti naują darbo ir poilsio dermę (jei tokia apskritai įmanoma)… Arba perskaityti kelis serbentų skonio eilėraščius, kad ryškiau pajustume savo gyvenimo skonį, kaip kraujas pulsuoja mūsų kraujagyslėmis, kaip atsigauna apetitas gyventi.