Proginė kalba, sakyta Marcelijaus Martinaičio gatvėje, 2023 m. gegužę.
Pradėsiu nuo citatos, nes cituoti rašytoją, ypač po mirties, yra komplimentas jo kūrybai. Įrodymas, kad jo kūryba vis dar veikia, vis dar yra reikalinga. „Jaunesniems žmonėms J. Basanavičius, V. Kudirka, Maironis – jau tik gatvių pavadinimai, ir daugiau nieko“ – lygiai prieš keturiolika metų pasakė pats Marcelijus Martinaitis, kalbėdamas apie mūsų santykį su rašytojais (Rašytojo sutramdymas, Metai, 2009 m.). Ir kaip neretai būna, poeto žodžiai tapo save išpildančia pranašyste. Štai, esame Marcelijaus Martinaičio, lietuvių poezijos klasiko, vardu pavadintoje gatvėje. Tačiau norisi tikėtis, kad šita pranašystė išsipildė tik iš dalies – ir neišsipildžiusi yra paskutinė jos dalis, kad klasikai tampa tik gatvių pavadinimais ir nieko daugiau. Marcelijus Martinaitis, kaip sako jo pavardė, yra arti, ir jo kūryba vis dar kalba.
Kaip dažnai gyvenime būna, su Marcelijaus kūryba susipažinau dar prieš pažindamas jo kūrybą. Vaikystėje teko ne sykį per sveikinimų koncertus arba užstalėje išgirsti dainą „Tu numegzk man, mama, kelią“ – tik daug vėliau sužinojau, kad būtent Marcelijus yra to teksto autorius. Labai įdomu patirtis, kurią skatinu išbandyti – perskaityti dainos tekstą be dainos (bet kurios dainos, kurią dabar mėgstat). Tas ypač galioja poetų rašytiems lyrics‘ams. Tik paragavimui, pirmoji dainos strofa, kuri irgi yra išsipildžiusi pranašystė – nes mes kalbame apie mirusį ir kartu per savo kūrybą nemirtingą poetą:
Tu numegzk man, mama, kelią
Iš vaikystės ir iš spindulių,
Iš mirties, iš kur sugrįžt negalima,
Kad galėčiau sugrįžti tuo keliu.
Ir pačios dainos yra puikus būdas bendrauti su poezija. Kalbant apie sudainuotą Marcelijų Martinaitį, iškart mintimis nusikeliu į studijų metus, kai labai intensyviai klausiausi V. Kernagio dainų, kurios labai taikliai užaštrina, tiesiai į taikinį atskleidžia poeto eilėraščius. Vis dar galvoje kartais nuskamba daina „Kukutis savo laidotuvėse“: pabudo rytą Kukutis ir mato, jis pats šalia guli nebegyvas… Vienas iš būdų kaip suprasti šias eilutes – puikiai mums visiems, tikiu, pažįstama patirtis – kai taip sunku keltis rytais, atrodo, lyg negyvas gulėtum lovoje ir sunkio jėga tokia didelė 😊
Čia, manau, gera proga pereiti prie vienos iš ryškiausių poeto knygų. Kas yra „Kukučio baladės“ sužinojau dar prieš pamatydamas paukštį kukutį. Ir ta knyga juk visai ne apie paukštį, o apie mitinį, nepritampantį personažą. Knyga, kuri yra persmelkta šviesia ironija, autoironija, absurdo patirtimi. Kad ir kokį darbą dirbtume, kad ir kokias technologijas naudotume, mūsų, XXI a. žmonių, gyvenimuose absurdo irgi netrūksta. Ko trūksta? Kartais trūkstą jėgų ir išminties įžvelgti viso to absurdo prasmę. Poezijos akiniai gali padėti mūsų regėjimui. Ir mūsų regėjimui lavinti, norėjau pasitelkti vieną poeto eilėraštį, iš kurio rašiau interpretaciją baigdamas gimnaziją, dvyliktoje klasėje. Čia vėl vienas kiek ne į temą pasiūlymas, pabandykit prisiminti, apie kokį kūrinį ar apie kokią temą rašėte jūs ir pagalvoti, koks dabar jūsų santykis su ta tema, su tuo kūriniu. Galit nustebinti patys save 😊
Kukutis nori pamatyti tėvynę
Taip ilgai nemačiau tėvynės,
dirbdamas jos laukus,
taisydamas jos šiaudinius stogus.
Taip gyvenimas nedavė laiko,
vargindamas akis ir galvojimą:
vis ką nors reikėdavo dirbti,
eiti kur nors ar važiuoti.
Matau,
nieko neišeina ir tiems,
kurie greitai važiuoja,
arba tiems,
kurie daug ir gerai pavalgo,
kad gražesni būtų žodžiai
apie tėvynę.
Dirbau ir dirbau,
net savo minčių nesuprasdamas,
norėjau tik užsidirbti sekmadienį,
kad galėčiau galvoti.
Kai baigsiu visus savo darbus,
laisvą užsidirbtą sekmadienį
atsigulęs žolėj,
laisvai pasidėjęs ant žemės rankas,
norėčiau dar pamatyti tėvynę,
kam nedavė laiko gyvenimas.
Taip nieko daugiau neuždirbau
ir taip nieko daugiau neturiu,
kad jau nebenoriu turėti.
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Ką norėjo pasakyti poetas? – toks klausimas dažnai užduodamas, perskaičius eilėraštį. Bet jis nelabai teisingas, ir nelabai tikslus. Jei poetas būtų ką nors norėjęs pasakyti, jis būtų parašęs esė. Poezija yra skirta tam, ko nemoki kitaip išsakyti, kaip tik eilėmis. Taigi, geras poetas iki galo nežino, ką nori pasakyti. Arba pasako kelis dalykus vienu metu. Tai ir yra poezijos magija, poezijos veikimo principas.
Ką pats rašiau valstybiniame egzamine apie šitą eilėraštį jau nepamenu, bet noriu pažvelgti iš šiandieninės perspektyvos. Parafrazuokim: taip ilgai nemačiau tėvynės, dirbdamas prie kompo, elektroninius laiškus rašydamas, sedėdamas (virtualiuose ar ne) mytuose… taip gyvenimas nedavė laiko… Dirbau ir dirbau. Dirbau ir dirbau. Ši patirtis mums visiems pažįstama ir yra vis aktualesnė. Pavyzdžiui, vienas ryškesnių šiandienybės paradoksų yra šis – technologijos, kurios turėtų mums sutaupyti laiko, tampa tiesiog dar vienais varginančiais ir laiką ryjančiais mūsų kasdienybės palydovais.
Dirbti ir neturėti laiko pasižvalgyti aplink, pabūti yra vienas iš centrinių eilėraščio leitmotyvų. Tai primena vieno filosofo, J. Pieperio, mintį, kad laisvalaikis yra pirmasis bet kokios kultūros pamatas. Nesvarbu, kaip greitai važiuojame, daug svarbiau, ar mokame sustoti. Anot Pieperio, mus visus veikia totalinio darbo kultūra – mes vis dar mokame linksmintis, žiūrėti Netflixus ir youtubus, bet retai mokame sustoti, mėgautis tyla ir nieko neveikimu, tiesiog buvimu. Darbo kultas labai ryškus ir medijose.
Marcelijus Martinaitis mums siūlo alternatyvą – sekmadienio laiką, kartais atsigulti žolėj, laisvai pasidėjus ant žemės rankas, išgirsti savo paties mintis, pabandyti jas suprasti, skirti laiko grožėtis tuo nuostabiu pavasariu, kurio šiemet nebuvo, ir ta trumpa lietuviška vasara, kuri netrukus pasikeis. Ką tai keičia? Galbūt nieko išoriškai tai ir nepakeis, bet tikras poilsis leis mums gyventi laisvesnį, tikresnį, gyvesnį gyvenimą. Vienas iš dalykų, ką siūlo šis eilėraštis, skiriant laiko tikram poilsiui investuoti į gyvenimo kokybę. Ir kiekybę.
p.s. Kartą vienas bičiulis paklausė: kiek ir kokių knygų turi savo bibliotekoje? Klausimas geras, bet vėl, netikslus, neteisingas net noris sakyti. Svarbiau ne tos knygos, kurios guli kažkieno bibliotekos lentynose, o tos knygos, ta biblioteka, kurią nešiojamės savo mintyse, savo atminties lentynose… Tie kūriniai, kuriuos atsimename. M. Martinaičio „Kukučio baladės“ tikrai nusipelno ten vietos, kaip ir kitos autoriaus knygos – „KB: įtariamas“, „Atmintys“ etc.
Vietoj apibendrinimo. Imkit mane ir skaitykit, kažkada pirmojoje lietuviškoje knygoje pranašingai parašė Martynas Mažvydas, kurio inicialai atsitiktinai ar neatsitiktinai sutampa su Marcelijaus Martinaičio inicialais. Imkit mane ir skaitykit, imkit mane ir klausykit, sako mums ir Marcelijus Martinaitis, kuris lieka arti mūsų, ir ne tik savo vardu pavadintoje gatvėje. Smagu, prisiminti ir įamžinti vardą, bet poetas yra ne vien vardas, poetas yra poezija. Todėl didžiausia dovana, kurią galim padovanoti Marcelijui, ir patys sau, tai po šios šventės pasiimti ir perskaityti kokią Marcelijaus knygą ar pasileisti Kernagio dainų. Imkim ir skaitykim, imkim ir klausykim, kad ta kūryba leistų mums pailsėti ir būti arčiau savęs pačių. Tegu tikras poilsis, artumas sau patiems ir bus ta poetinė, save išpildanti Marcelijaus Martinaičio pranašystė. Pranašystė mums.