Žurnalo „Happy 365“ redaktorė, rašytoja Jurga Baltrukonytė dalinasi mintimis apie literatūrą mokykloje. Kiti ciklo pokalbiai.
Kokioje mokykloje mokeisi?
Mokiausi Kauno 28-toje mokykloje, kuri garsėjo labai geru baseinu.
Už ką norėtum padėkoti savo lietuvių kalbos mokytojai?
Turėjau nuostabų mokytoją Joną Kvederaitį, jis į mus, mokinius, žiūrėjo kaip į draugus, kas tais laikais buvo retas dalykas, dažnai kviesdavosi į namus, su žmona gamindavo cepelinus visai klasei, neišskirdavo nei baisiųjų mokinių, nei dvejetukininkų. Arba, visi kartu sukdavomės jo virtuvėje. Ir kai išvykdavome su juo į žygius su palapinėmis ir visko ten nutikdavo, niekada neskųsdavo mūsų tėvams. Bet aišku, ne už tai jam noriu padėkoti. Jo arkliukas buvo sunkiausių žodžių diktantai, kažkaip vienas sakinys išlikęs iki šiol, net nežinau, ar gerai parašysiu – „Sušąlusi, sulysusi katytė išdrįso pralįsti pro sutrešusį medį“.
Įsimintiniausi kūriniai
Kokius kūrinius mokykloje skaityti buvo didžiausia kančia?
Skaitymas man buvo malonumas, ne kančia. Iki šiol, jei neturiu ką skaityti, prieš užmigdama galiu skaityti net reklaminius bukletus.
Ar buvo literatūros, autorių, kuriuos skaityti buvo tiesiog palaima?
Man patiko B. Sruoga, I. Simonaitytė, A. Škėma, V. Mačernis, I. Šeinius – kiekvienas savitas, su savo stiliumi, mokėjimu valdyti žodį, piešti charakterius, dėstyti istoriją. Jau daug metų esu populiarių žurnalų redaktorė ir visada jauniems autoriams rekomenduoju skaityti kuo daugiau ir kuo įvairesnio stiliaus kūrinių. Sykį žurnalistui liepiau skaityti Žemaitę, ir patikėkit, kiek naujų spalvų įgavo jo stilius.
Ar yra koks nors posakis ar rašytojo mintis, kurią iki šiol prisimeni ir pasakytum net pažadinta vidury nakties?
„Nieko tokio, gyvenime visaip atsitinka“, – kaip sako vyrukas pačiame jėgų žydėjime Karlsonas.
Apie ką rašei, jei rašei, samprotavimą lietuvių kalbos egzamine?
Rašiau laisva tema, nes bijojau, kad nagrinėdama nepataikysiu į komisijos skonį.
Palinkėjimai mokyklai, sau, mokytojams
Jei gautum supergalią pakeisti tai, kaip mokykloje mokoma lietuvių kalbos ir literatūros, ką pakeistum pirmiausiai?
Pakeisčiau literatūros sąrašą. Jau nebebūtina gilintis į visus praeito amžiaus patriarchus, turime naujų puikių autorių. Archajiška kalba gali atbaidyti nuo skaitymo. Mano dukra Paula mokosi nuotolinėje mokykloje, tai dažnai diktantuose ar parinktuose kūriniuose nesupranta žodžių, nėra jų girdėjusi ir jų niekas nebevartoja. Gal gramatikos taisyklių būtų galima mokytis pasitelkus suprantamesnius kūrinius.
Aktualu, įdomu, vertinga, išradinga – štai kriterijai, kuriais remiantis reiktų parinkti kūrinius vaikams, jei norime, kad jie pamėgtų skaitymą labiau už internetinius žaidimus.
Ką norėtum pasakyti sau, jei sutiktum save praeityje, kai dar buvai moksleivė?
Mažiau nervintis dėl mokslų rezultatų. Stenkitės, „bet gyvenime juk visko nutinka“, – kaip sako Karlsonas. Ir ne visi nutikimai blogi.
Ko palinkėtum visiems lietuvių kalbos mokytojams?
Kūrybiškumo dėstant pamokas ir drąsos parenkant kūrinius. Išmokykite žaisti žodžiais, sakiniais, emocijomis, nebijoti kurti.
Ką dabar skaitai ar planuoji skaityti?
Mano namuose visada pilna knygų. Nuo vaikystės moku greitai skaityti, pamenu, kai važiavau traukiniu į studijas, sykį bendrakeleivis, sėdintis priešais mane, paklausė – kas čia per nesąmonė, kodėl tu vartai knygų puslapius. Sunku buvo jam paaiškinti, jog taip skaitau. Jei neturiu ką skaityti, skaitau senas knygas. Šiuo metu esame įstrigę karantine ispaniškoje saloje Fuerteventūroje. Ten atsigabenome daug knygų. Jei keliaujame tik su rankiniu bagažu, jame bus vien knygos. Ką tik vėl perskaičiau „Šauniojo kareivio Šveiko užrašus“, „Morgano kelią“, „Svogūno lupimas“, „Žmogus žvėris“. O laukia Pietų Korėjos autorės Shin Kyung-sook knyga „Prašau, pasirūpink mūsų mama“, jau perskaičiau trečdalį, nuostabu.
Plačiau apie Jurgą Baltrukonytę – internete.