Knygų paaugliams rašytoja ir visuomenės veikėja Unė Kaunaitė dalinasi mintimis apie literatūrą mokykloje. Kiti ciklo pokalbiai.
Kokioje mokykloje mokeisi?
Vilniaus Antano Vienuolio progimnazijoje, tuomet – Vilniaus licėjuje, kuriame paskutinėse dvejose klasėse baigiau Tarptautinį bakalaureatą.
Už ką norėtum padėkoti savo lietuvių kalbos mokytojai?
Už meilę lietuvių kalbai ir literatūrai, už skatinimą visada stiebtis ir daryti daugiau, už diskusijas, o labiausiai – už tai, kad visada padrąsinamai reagavo į mano kūrybą ir skatino rašyti toliau.
Įsimintiniausi kūriniai
Kokius kūrinius mokykloje skaityti buvo didžiausia kančia?
Buvau vienas iš tų mokinių, kurie nuoširdžiai skaitydavo visas knygas ir beveik visose atrasdavau skaitymo džiaugsmą. Bet šis klausimas akimirksniu grąžino mane į vieną vasarą, kai sėdėjau lovoje ir bandžiau „įveikti“ Vaižgantą. Rodos, tai buvo „Pragiedruliai“. Pamenu, kaip kovojau su absoliučiu knygos atmetimu ir žinojimu, kad „reikia“. Ne knyga buvo kalta, bet mums ją liepė skaityti gerokai per anksti, nepasirengus, kaip prievolę. Tokių „per ankstyvų“ knygų buvo ir daugiau.
Ar buvo literatūros, autorių, kuriuos skaityti buvo tiesiog palaima?
Geriausiai pamenu baigiamuosius metus. Gal dėl to, kad jau buvau vyresnė, o gal – kad bakalaureato literatūros programa gerokai skyrėsi nuo nacionalinės programos. Kūrinių 11–12 klasėse nagrinėjome gerokai mažiau, kartais vienam kūriniui tekdavo net mėnesis ir į jį nerdavome giliai. Pirmiausia pagalvoju apie M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, A. Škėmos „Baltą drobulę“, A. Kamiu „Svetimą“, J. Grušo „Meilę, džiazą ir velnią“… tačiau prisimenu ne tik patį kūrinį, bet ir gilias diskusijas apie knygą, kurios virė klasėje. Pamenu, kaip aršiai diskutavome apie egzistencializmą ir savižudybę. Įstrigo ir „Meistras ir Margarita“ – mokytoja tuo metu sirgo ir visą mėnesį šią knygą nagrinėjome individualiai, raštu analizavome beveik kiekvieną skyrių… tas įsigilinimas į kiekvieną idėją įsiminė ilgam.
Ar yra koks nors posakis ar rašytojo mintis, kurią iki šiol prisimeni ir pasakytum net pažadinta vidury nakties?
G. G. Markeso „Niekada nenustok šypsotis, net kai tau liūdna: kas nors gali įsimylėti tavo šypseną“. Šią citatą man pasakė mano 5–8 klasės lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja kaip savo mylimiausią ir aš ją iki šiol dažnai prisimenu.
Apie ką rašei, jei rašei, samprotavimą/interpretaciją lietuvių kalbos egzamine?
Kadangi baigiau ne nacionalinę programą, mano lietuvių kalbos vertinimas buvo kitoks – teko rašyti net du egzaminus bei porą esių, kurios visos buvo skaičiuojamos į galutinį pažymį – iki šiandien manau, kad tokia sistema geriau įvertina mokinį.
Interpretacijos egzaminas įstrigo, nes jame buvo pateikiami du kūriniai: proza ir poezija. Nuo vaikystės esu prozos žmogus ir dvyliktoje klasėje neabejojau, kad – kad ir koks tekstas bebūtų – rinksiuosi prozą. Tačiau dvyliktoje klasėje mano mokytoja viską apvertė aukštyn kojomis – ne vieną pamoką nagrinėjome Nijolės Miliauskaitės poeziją ir aš ją tiesiog įsimylėjau. Pamenu, kaip atsivertusi egzamino užduotį perskaičiau pateiktus kūrinius ir išsigandau savo pačios minčių, supratusi, kad noriu rinktis eilėraštį – rodos, būtent Miliauskaitės jis ir buvo.
Iš lietuvių kalbos ir literatūros taip pat rašiau baigiamąjį darbą – ne bet kokios, o vaikų literatūros: lyginau savo vienas mylimiausių vaikų literatūros knygų – V. Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“ ir J. Korčako „Karalius Motiejukas Pirmasis“. Tai irgi nebuvo įprastas pasirinkimas, nes mokykloje vaikų literatūra beveik nėra nagrinėjama kaip rimta, paaugliai dažniausiai ją supranta kaip vaikišką, nesvarbią literatūrą.
Palinkėjimai mokyklai, sau, mokytojams
Jei gautum supergalią pakeisti tai, kaip mokykloje mokoma lietuvių kalbos ir literatūros, ką pakeistum pirmiausiai?
Norėčiau, kad programoje būtų daugiau kūrinių, kurie skatintų meilę skaityti, ir mažiau tų, kuriuos „reikia perskaityti“. Be abejonės, visi šiuo metu programoje esantys kūriniai yra svarbūs, bet daugiau ne visada yra geriau: mes „grūdame“ per daug kūrinių, nes viskas atrodo per daug svarbu, o dažnai – ir per anksti. Todėl bendraudama su dvyliktokais girdžiu pasakymus, kad „niekada daugiau neimsiu lietuvių autorių knygų“, „lietuvių autoriai neįdomus“, arba, blogiausia – „skaityti nuobodu“. Kokia nauda iš visų tų knygų, jei, baigęs mokyklą, jaunas žmogus nebenori imti knygos neverčiamas?
Visų pirma mokinį reikia sudominti skaitymu – duoti jam įdomias knygas, jas kartu nagrinėti, matyti degančias akis. Nereikia bijoti ir „populiariosios“ literatūros knygų – juk kaip gali išmokti jas vertinti, jei niekada to nesimokei?
Antra, skaitymui reikia laiko, įsigilinimo. Literatūros analizei reikia laiko. Bėgimas per kūrinius šuoliais ir ištraukų skaitymas negali leisti pamėgti kūrinio. Todėl manau, kad sumažinus kūrinių skaičių programoje ir leidus į juos įsigilinti, išmokytume mokinius kur kas geriau suvokti literatūrą.
Šiuo metu mokytojai ir mokslininkai dirba ties naujų programų kūrimu. Labai viliuosi, kad bent šiek tiek bus pajudėta šia kryptimi.
Ką norėtum pasakyti sau, jei sutiktum save praeityje, kai dar buvai moksleivė?
Nebūtina visko daryti taip stropiai.
Ko palinkėtum visiems lietuvių kalbos mokytojams?
Pirma – kai galite rinktis, rinkitės tuos kūrinius, kurie jums patiems įdomūs – kai jums rūpi kūrinys, kai vaikai mato jūsų užsidegimą, jiems jis irgi ima rūpėti.
Antra – tikėkite savo vaikų kūrybiškumu. Pamenu, kaip kiekvienoje klasėje pildydavome perskaitytų knygų dienoraštį. Dešimtoje klasėje mokytoja davė kitokią užduotį – ne aprašyti perskaitytą knygą, o jos įkvėptiems sukurti trumpą kūrinį: ar tai būtų dar vienas skyrius, ar tokios pačios stilistikos tekstas, ar vieno iš veikėjų dienoraštis… Kai po metų pasikeitė mano literatūros mokytoja, ji perskaitė mano ankstesnius įrašus ir nustebusi paklausė: „Bet kaip tavo dešimtos klasės mokytoja paskatino jus būti tokiais kūrybiškais?“ Paprastai – tiesiog davė tokią užduotį ir patikėjo, kad galim. Ir kiekvienas mokinys pabandė.
Ką dabar skaitai ar planuoji skaityti?
Vienu metu dažniausiai skaitau ne vieną knygą – beveik visada nors vieną negrožinę, ir nors vieną grožinę. Ne kartą iš savo bendraamžių girdėjau pasakymą, kad metams bėgant darosi vis sunkiai skaityti grožines knygas – atrodo, kad atprantame naudoti vaizduotę. Todėl būtinai stengiuosi skaityti ir grožines knygas. Ką tik baigiau skaityti Naomi Alderman romaną „Galybė“, neseniai skaičiau Olga Tokarczuk „Bėgūnai“, toliau laukia Kurt Vonnegut „Titano sirenos“ ir pradėta skaityti Naomi Klein knyga apie klimato krizę „Tai viską keičia“.
Plačiau apie rašytoją Unę Kaunaitę ir jos kūrybą: lietuviška vikipedija